Marija Montesori

Marija Montessori gimė 1870 m. Italijoje.

Iš savo motinos ji paveldėjo užuojautą vargšams ir nuskriaustiesiems. Nuo pat mažens buvo pratinama prie namų ruošos darbų. Šešiametė Marija jau mokėjo megzti, adyti, siuvinėti. Numegztas pirštinaites ar šalikėlius tėvai patardavo dovanoti vargšams, skatino bendrauti su jais, užjausti ir padėti. Todėl joje brendo kilnūs jausmai neturtingiesiems ir tokie išliko visą gyvenimą.

Mokykloje Marija išsiskyrė ne tik neeiliniais gabumais, bet ir geru elgesiu. Tačiau tuo niekada nesididžiavo.

Nuo mažų dienų mergaitė gerai žinojo, ko ji nori ir atkakliai siekdavo savo tikslo. Tais laikais Italijoje vienintelė moteriai pasiekiama buvo mokytojos profesija. Tačiau dvylikametė Marija griežtai atsisakė tapti mokytoja ir pareiškė, jog studijuos architektūrą.

Atrodė, kad tai beviltiškas dalykas, nes norint studijuoti architektūrą, reikėjo baigti realinę gimnaziją, į kurią buvo priimami tik berniukai. Didžioji kliūtis buvo nugalėta, padedant Marijos tėvui. Ji buvo priimta į gimnaziją ir baigė ją geriausiais pažymiais.

Architektūros jai taip ir neteko studijuoti, nes, nuvykusi užsiregistruoti į universitetą, staiga pakeitė savo nuomonę ir  nutarė studijuoti mediciną bei tapti gydytoja.

Tuometinėje Italijoje moterims dar tebebuvo sandariai užvertos durys į medicinos mokslo ,,šventovę“. Gydytojo profesija buvo prieinama tik vyrams. Moterims buvo laikoma kaip  nepadori profesija. Taigi, kad patektų į medicinos universitetą, Marijai reikėjo nugalėti dideles kliūtis ir jos didelių pastangų dėka buvo įveiktos.

1896 m. M. Montessori gavo gydytojos diplomą. Tai buvo pirmoji moteris gydytoja Italijoje. Už atliktą mokslinį darbą jai suteiktas daktaro laipsnis.

Dviejų metų praktiką atliko psichiatrinėje Romos ligoninėje. Susipažinusi su psichiškai nesveikų vaikų gydymo metodais, padarė išvadą, jog tokių vaikų gydymas priklauso pedagogikai, o ne medicinai. Gydytojai su jos išvadomis nesutiko ir labai kritikavo.

Savo teiginiui įrodyti M. Montessori įsteigė mokyklą protiškai atsilikusiems vaikams ir pati su jais dirbo nuo 8 iki 19 val. Po poros metų intensyvaus darbo šie, laikyti atsilikusiais, vaikai, geriau išlaikė egzaminus negu to paties amžiaus sveiki. Kai visi stebėjosi protiškai atsilikusių vaikų žiniomis, M. Montessori susirūpinusi svarstė, kas gi sutrukdė sveikų vaikų ugdymo pažangą. Jai atrodė, kad nesėkmės priežastis gali būti netikę mokymo metodai, kurie nesiderina su dvasiniais jauno žmogaus poreikiais. Intuicija sakė, jog sveikų vaikų ugdymui ir auklėjimui pritaikius jos ugdymo metodus ir priemones, tikrai galima būtų sulaukti gerų rezultatų.

Taigi, medicinos mokslų daktarė. M. Montessori, užuot apsidžiaugusi jai suteikta garbe ir tapusi protiškai atsilikusių vaikų mokyklos direktore, šių pareigų atsisakė ir visą likusį gyvenimą pašventė naujam uždaviniui – ieškoti, kokios priežastys įtakojo sveikų vaikų protinį bei dvasinį nepajėgumą.  Toks jos pasiryžimas gydytojams atrodė nerimtas bei lengvabūdiškas.

M. Montessori, trisdešimties metų amžiaus būdama įžymi gydytoja, profesorė, vėl stoja į Romos universiteto filologijos fakultetą ir tampa studente. Pasirenka studijuoti eksperimentinę ir vaikų psichologiją. Vyksta į užsienį, lanko mokyklas, stebi mokytojus ir mokinius klasėse. Visur ta pati tvarka: mokytojas veiklus, mokiniai neveiklūs. Jie privalo nejudėdami sėdėti suoluose ir klausytis mokytojų aiškinimo. Visur naudojamos bausmės, pagyrimai, dovanos, pažymiai, kad skatintų norą mokytis. Nepaisant to, mokiniai vis tiek nenori mokytis, vengia pamokų. Išvada – fizinis neveiklumas sumenkina ir protinį pajėgumą. Kai kūnas yra neveiklus, tai ir protas sustingsta, mokinys darosi abejingas, tingus.

Dabar M. Montessori įsitikina, jog jos naudotas ugdymo metodas dirbant su atsilikusiais vaikas, šiek tiek pakeitus, galėtų duoti dar nuostabesnius rezultatus, dirbant su sveikais.

Tačiau kaip tai įrodyti? Atrodė beviltiška, jog ji, kaip gydytoja gali gauti progą išbandyti savo metodą. Tos progos teko laukti septynerius metus.

1906 m. jai buvo suteikta galimybė įsteigti vaikų darželį Šv. Lauryno kvartale Romoje. Pasiūlymą su džiaugsmu priėmė. Įstaigą pavadino Vaikų nameliais (Casa dei Bambini), kuriuose mažieji galėjo prasmingai veikti. Darželį lankė 50 pustrečių – septynerių metų vaikų. Jų tėvai buvo beraščiai, padieniai darbininkai.

Tuose Vaikų nameliuose išsipildė M. Montessori svajonė. Turėdamas palankias sąlygas saviauklai bei saviugdai, vaikas ,,apreiškė save“, t.y. išryškėjo, kaip formuojasi dvasinis žmogaus gyvenimas, kaip vystosi inteligencija, protas, valia, bendruomeniškumas. Toms dvasinėms savybėms pasireikšti padeda paruošta aplinka, kuri atitinka prigimtinius vaiko poreikius. M. Montessori, moksliškai patikrinusi šio nepaprasto reiškinio autentiškumą ir visuotinumą, nustatė dėsnius, kuriais remiasi dvasinė vaiko – žmogaus plėtra. Sąmoningas tų dėsnių taikymas auklėjime padeda išvengti įvairių problemų – vaikiškų kaprizų, užsispyrimo, neklusnumo, tingėjimo ir pan. ir padeda vaikui susikurti vientisą asmenybę.

Montesori metodą pasaulyje išgarsino atradimas, jog vaikas pats yra savos, individualios asmenybės kūrėjas, tiesioginis jos ugdytojas. Šiame labai sudėtingame asmenybės kūrimo darbe mūsų, suaugusiųjų, uždavinys yra tik antraeilis – pagalbininko.

Parengta pagal D. Petrutytės knygą ,,Vaikas – dievo dovana“, Kaunas, 1993